Balandžio mėnesį pirmą kartą paramos akciją „Būk mano draugu“ rengiantis Lietuvos vaikų fondas – jau trisdešimt metų gyvuojanti ir aktyviai veikianti organizacija. Kartu su didžiuliu būriu bendraminčių ir partnerių fondas dirba su socialinę atskirtį išgyvenančiais vaikais ir šeimomis: teikia socialines paslaugas, inicijuoja naujų, moksliniais tyrimais paremtų įgalinimo metodikų ir metodų atsiradimą bei įtvirtinimą Lietuvoje, taip kurdami saugesnę mūsų visų ateitį.
Apie fondo veiklą, pradžią ir kasdienybę plačiau sutiko papasakoti fondo vadovė ir viena iš steigėjų Romualda Navikaitė.
– Grįžkime trisdešimt metų atgal. Kodėl kilo mintis įkurti tokią, tada analogų neturėjusią, organizaciją kaip Lietuvos vaikų fondas? Su kokiomis didžiausiomis problemomis teko susidurti?
– Žvelgiant globaliai, pačios opiausios ir skausmingiausios problemos liko nepakitusios. Pirmiausia – vaikų globa, į kurią patenka vaikai iš socialinės rizikos šeimų.
Tais laikais veikla plėtojosi iš pagrindinio skaudulio – labai mažų pašalpų vaikus globoti apsiėmusioms šeimoms: už vaiko globą šeima gaudavo viso labo trisdešimt rublių. Buvome pirmieji steigę šeimyninius vaikų globos namus. Po truputį atsirado ir pirmieji žmonės, ryžęsi priglausti po penkis ar net daugiau sudėtingomis sąlygomis augančių vaikų.
– Kaip per trisdešimt metų išaugo fondas ir kas suteikia jėgų, stiprybės dirbti dėl kitų?
– Veiklą pradėjome nuo nulio. Žingsnis po žingsnio gimė idėjos, planai, vizijos. Sėdėti vietoje neturėjome jokių šansų: ėjome, susitikome su žmonėmis, kalbėjomės, analizavome. Ieškojome bet kokių galimybių įgyvendinti sumanymus ir rezultatus matėme jau po kelių mėnesių nuo veiklos pradžios. Dėl glaudaus bendradarbiavimo Vilniaus Minties vaikų socialinės globos namai pradėjo keistis ir taikyti šeimyninį globos modelį.
Šiuo metu šios įstaigos nebeliko. Valstybės pozicija keičiasi, tačiau užsienio pavyzdžiai tik patvirtina, kad globos namai niekur nedingo, jie tik vadinami kitaip.
– Ar per šiuos metus pasikeitė sunkiomis sąlygomis augančių vaikų situacija Lietuvoje?
– Situacija tikrai gerėja. Nenoras atiduoti vaikų į globos institucijas yra geras ir siektinas. Daugėja ir laikinųjų globėjų, ir įsivaikinančių šeimų. Prie to prisideda ir aktyviai formuojama viešoji nuomonė. Tačiau visur yra ir tamsioji pusė. Vaikai prisiriša prie laikinųjų globėjų ir patiria stresą, įtampą, kai tenka keisti aplinką ir šeimą. Opių problemų atveria ir įvaikinimo klausimas: jaunesnius vaikus šeimos mielai priima, o vyresnieji nelaukiami, todėl jie su sava skaudžia patirtimi ir traumomis patenka į globos namus psichologiškai pažeisti. Globos namų darbuotojai susiduria su ypatingais sunkumais padedant tokiems vaikams pritapti, atsitiesti. Įvaikinimo klausimus apsunkina ir biurokratinis aparatas – viskas ilgai užtrunka.
– Mūsų visuomenės stigmos yra ne tik beglobiai, socialinės rizikos šeimose augantys vaikai, bet ir priešprieša bei neigiami, neretai patyčiomis virstantys stereotipai apie romų tautybės žmones. Lietuvos vaikų fondas prisideda ir prie šių žmonių integracijos į visuomenę, jums ne kartą yra tekę bendrauti ir su romų vaikais. Kokie jie yra?
– Romų vaikai yra tokie patys vaikai kaip ir visi kiti. Galbūt kiek saviti, tačiau visų pirma jie yra vaikai. Tą patvirtino per vieną projektą ir su Kirtimuose augančiais romų vaikais, ir su Minties vaikų socialinės vaikų globos namų auklėtiniais dirbę dailininkai iš Anglijos. Ir vieni, ir kiti vaikai yra labai smalsūs, meniški, individualūs. Iš aplinkos juos išskiria visai kiti dalykai: romų vaikai neturi pagalbos namuose, istoriškai susiklostė, kad daugumos jų tėveliai stokoja ar neturi išsilavinimo ir net norėdami negali padėti savo vaikams.
Lietuvos vaikų fondo veikla romų atžvilgiu labai plati ir intensyvi. Dienos centrai, kuriuose padedame paruošti pamokas, pasivyti praleistą kursą mokykloje bei kitos iniciatyvos – tik dalis mūsų veiklų, kurias rėmė ir Švedijos karalienės Silvijos fondas. Džiugu, kai visų iniciatyva suremti pečiai ir suteikta pagalba duoda akivaizdžių rezultatų.
– Daug bendradarbiaujate ir su Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančiomis organizacijomis. Kaip užsimezgė ši bendrystė ir kaip ji keitė mūsų šalies vaikų gyvenimus?
– 1993 m. pradėjome bendradarbiauti su Krikščioniškuoju vaikų fondu iš Virdžinijos valstijos, Ričmondo. Jų dėka mūsų fonde atsirado individualios paramos vaikams programa: mes rasdavome paramos stokojantį vaiką, o fondas rasdavo tam vaikui rėmėją. Po metų susitikome su Amerikos lietuviais čia, organizavome susitikimus ir su remiamais vaikais. Ilgainiui su Krikščioniškuoju vaikų fondu bendradarbiavimas nutrūko, tačiau bendrą veiklą tęsėme su Europos Krikščioniškuoju vaikų fondu, Lietuvos našlaičių globos būreliu „Saulutė“ iš Čikagos, JAV.
Per individualios vaikų paramos programą su „Saulute“ padėjome maždaug penkiems šimtams vaikų. Ir tai ne vienkartinė, ne trumpalaikė parama. Kai kurie vaikai remiami penkiolika ir daugiau metų. Jei rėmėjas mato, kad jo parama padeda, duoda rezultatų, jis ją kasmet atnaujina. Labiausiai džiugina, kai vieno rėmėjo parama išaugina kitą rėmėją. Turime atvejų, kai išaugęs vaikas pats per mūsų fondą pagal šią programą padeda likimo nuskriaustiesiems.
– Kokius didžiausius organizacijos pasiekimus išskirtumėte? Kas, jūsų manymu, vertingiausio nuveikta per šiuos trisdešimt metų?
– Veiklos pradžioje vienas ryškiausių nuopelnų buvo šeimyninių vaikų globos namų steigimo nuostatų priėmimas. Kartu su tuomete Švietimo ministerija rengėme tą projektą, vėliau – Šeimyninių vaikų globos namų įstatymą, kuris padėjo pagrindus reikšmingiems pokyčiams. Pradžia buvo padaryta ir tai svarbiausia.
Su mūsų pagalba ir iniciatyva įkurta keturiolika sėkmingai veikiančių šeimyninių vaikų globos namų. Būta atvejų, kai tėvai atsisakė vaikų – tai buvo labai skaudu. Bet… toks yra gyvenimas.
Nuo 1996 m. pradėjome vykdyti pirmąjį Europos paramos projektą Druskininkų sanatorijoje „Saulutė“, kur buvo gydomi vaikai su cerebriniu paralyžiumi. Projektas truko porą metų, buvo įrengtos ir kompensacinės technikos dirbtuvės, kad pagamintų vaikams jų poreikius atitinkančias priemones, kurias jie naudotų išvykę. Darbuotojai buvo apmokyti ekspertų iš Suomijos ir Amerikos. Teikta pagalba tėvams – informacija, kaip toliau dirbti su sergančiu vaiku namuose. Po šio projekto ėmėmės ir Vilniaus Kirtimų romų bendruomenės centro projekto: vaikus leidome į priešmokyklines klases, Kirtimų tabore pradėtos teikti pirmosios socialinės paslaugos. Vilniaus miesto savivaldybei skyrus žemės, kartu su Tautinių mažumų departamentu pastatėme Romų visuomenės centrą. Daug įgyvendintų projektų ir dar daugiau gražių, prasmingų planų yra numatyta ateičiai.
– Artimiausias fondo kartu su partneriais organizuojamas renginys vyks antrą šv. Velykų dieną. Kaip kilo mintis surengti paramos akciją ir kodėl būtent dabar, po trisdešimties tylaus darbo metų, nutarėte eiti į viešumą?
– Mūsų pagrindinė užduotis, misija ir pareiga yra padėti kitiems. Savęs viešinimas ir darbų pristatymas nebuvo pagrindiniai dalykai. Neturime darbuotojų pertekliaus, nėra kas tuo užsiimtų. Gerus darbus dirbome tyliai, daug nekalbėdami. Į viešumą šiemet nusprendėme eiti norėdami pristatyti nuveiktus darbus, padėkoti visiems, kas metų metus kantriai ir pasiaukojančiai dirbo. Taip pat – pasidžiaugti, kad mūsų tiek daug ir pakviesti visus tapti gražių darbų dalimi. Simboliška, kad prieš 30 metų Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vykęs koncertas „Kalėdų rytą saulė pražydo“ sukvietė kelių rajonų etnografinius ansamblius. Šį kartą rengsime koncertą antrą šv. Velykų dieną. Tai bus pirmasis šių metų renginys. Tikime, kad jis bus sėkmingas ir daugelį įkvėps prasmingai veiklai.
Visi, norintys prisidėti prie Lietuvos vaikų fondo veiklos, tai gali padaryti ir iki paramos akcijos „Būk mano draugu“ tiesioginės transliacijos per „Lietuvos ryto“ televiziją, kuri vyks balandžio 13 d. 18.30 val.
Aukoti galima trumpuoju numeriu: 1407 (3 Eur), pervesti lėšas į AB SEB banko sąskaitą LT28 7044 0600 0554 0234 arba apsilankius svetainėje https://www.lietuvosvaikufondas.eu.
Paramos akcijos „Būk mano draugu“ informaciniai partneriai dienraštis „Lietuvos rytas“ ir portalas lrytas.lt.