Balandžio mėnesį pirmą kartą paramos akciją „Būk mano draugu“ rengia Lietuvos vaikų fondas – jau trisdešimt metų gyvuojanti ir aktyviai veikianti organizacija, padedanti likimo nuskriaustiems Lietuvos vaikams ir jų šeimoms. Viena iš didelio Lietuvos vaikų fondo bendraminčių ir partnerių būrio – viešoji įstaiga „Atsigręžk į vaikus“.
Kartu su šiuo ir kitais partneriais fondas dirba su socialinę atskirtį išgyvenančiais vaikais ir šeimomis: organizuoja jiems įvairias socialines paslaugas, inicijuoja naujų, moksliniais tyrimais paremtų įgalinimo metodikų ir metodų atsiradimą bei įtvirtinimą Lietuvoje, taip kurdami ir užtikrindami šviesesnę mūsų visų ateitį.
Antrą Šv. Velykų dieną vyks tiesioginė transliacija, kurios metu koncertuos žymūs atlikėjai. Dalis jų pasirodys kartu su talentingais Lietuvos vaikais. Taip organizacija kartu su partneriais kviečia atkreipti dėmesį į ne tik finansinės paramos, bet ir žmogiškos šilumos, bendravimo stokojančius, sudėtingomis sąlygomis augančius vaikus.
Jau 20 metų gyvuojanti VšĮ „Atsigręžk į vaikus“ rūpinasi tėvų globos netekusiais vaikais: padeda sugrįžti į biologinę šeimą, o jeigu tai neįmanoma, prisideda prie vaikų savarankiško gyvenimo pradžios, skatina įsitraukti į savanorystę, darbinę ar visuomeninę veiklą. Kitaip tariant, daro viską, kad vaikai taptų visaverčiais visuomenės nariais.
Apie organizacijos „Atsigręžk į vaikus“ veiklą, pradžią ir kasdienybę plačiau papasakoti sutiko viena iš įstaigos steigėjų prof. Giedrė Kvieskienė.

– Kas svarbiausia dirbant su socialinę atskirtį patiriančiais vaikais?

– Svarbiausia – atpažinti vaikų ir jų šeimų poreikius, pamatyti jų skausmą ir pabandyti jiems padėti. Dažniausiai tai nėra lengvas uždavinys, nes vaikai turi ne tik konkrečių poreikių, bet ir siekia išspręsti savo asmenines, socialines bei dvasines problemas. Tam pedagogai ir dirbantieji su vaikais turi skirti daug papildomo laiko ir dvasinių jėgų.

– Kaip kilo mintis įkurti organizaciją „Atsigręžk į vaikus“?

– Tuo metu per daug niekam „nereikalingų“ vaikų gyveno gatvėje, šiukšlyne, glaudėsi stotyje, buvo išnaudojami. Reikėjo imtis konkrečių veiksmų, o valstybė ir jos demokratija buvo dar jauna ir gležna, svarbiausiems reikalams trūko ir lėšų, ir konkrečių veiksmingų priemonių. Ir šiandien dar tokių, kaip mes vadiname, nesušukuotų, neišmylėtų vaikų yra labai daug, per daug valstybei, pretenduojančiai į gerovės valstybių klubą.

– Kokie pokyčiai, jūsų akimis, įvyko per trisdešimt nepriklausomybės metų vaikų globos srityje?

– Pokyčių įvyko didelių. Buvo uždraustas smurtas prieš vaikus, pradėta kurti vaiko gerovės sistema. Prie Socialinės apsaugos ministerijos įsteigta ir veikia Tarpžinybinė vaiko gerovės taryba, vadovaujama ministro, vaikų gerovės komisijos įsteigtos prie savivaldybių, visų ugdymo institucijų. Tačiau nejautrumo ir sistemos nebuvimo vaiko gerovės politikoje dar labai daug. Net įsteigtos komisijos ir tarybos daugiausia sprendžia ne pozityviosios socializacijos, o vaikų baudimo ar apribojimo problemas. Lietuvos politikai ir vyriausybė iki galo taip ir neišnaudojo nevyriausybinių organizacijų potencialo. Jis dažnai supriešinamas su savivaldybių ar institucijų struktūromis. Į vaiko gerovę neskatinamos kvalifikuotai ir sistemiškai įsijungti privačios organizacijos, menkai palaikoma filantropinė veikla. Gal todėl nebestebina, kad aktyvūs aukotojai esame tik kalėdiniu metu, o „Legatum“ instituto tyrimai konstatuoja, kad pagal socialinį kapitalą (empatija, pasitikėjimas, tinklaveika) esame pačiame pažangių valstybių sąrašo gale, 141 vietoje.

Lietuvos vaikų fondas yra viena pirmųjų nevyriausybinių organizacijų, iškėlusi skaudžiausias vaiko gerovės problemas ir jos neišspręstos arba nesprendžiamos dešimtmečiais: tai vaikų skurdas, nekokybiškas užimtumas, nemažėjanti prievarta prieš vaikus ir vaikų prievarta prieš bendraamžius, nemažėjantis nusikalstamumas, nepakankama parama šeimynoms, vaikų dienos centrams, kitoms viešosioms ir nevyriausybinėms organizacijoms.

– Kas sunkiausia jūsų darbe?

– Sunkiausia matyti savo bejėgiškumą, dešimtmečiais nevykdomus darbus, stabdomus projektus. Mūsų vaikai yra svarbiausias ir vienintelis mūsų šalies gerovės išteklius. Todėl tikėdamiesi jos klestėjimo turėtume atiduoti pagarbą socialinį darbą dirbantiems žmonėms, sutelkti jėgas pagalbai mokykloms ir pozityviosios socializacijos programoms, visoms nevyriausybinėms organizacijoms ir šeimoms, kurioms reikia kompleksinės pagalbos.

– Kokiuose dalykuose matote didžiausią prasmę?

– Svarbiausia yra ryšys su žmonėmis. Ilgametis bendradarbiavimas su Lietuvos vaikų fondu ir Romualda Navikaite ne tik įkvepia naujiems projektams, bet ir skatina pasitikėjimą tikrų žmonių tikrais darbais. Trisdešimties metų pasišventusi tarnystė vaikams nusipelno pagarbos ir gilios analizės.

– Pasidalykite labiausiai įstrigusia sėkmės istorija iš savo veiklos.

– Sėkmės atvejis yra pati „Atsigręžk į vaikus“ istorija. Labai sunku buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai atsivežti vaikai iš Kariotiškių šiukšlyno, stoties niekaip negalėjo patikėti suaugusiųjų gerais ketinimais. Tačiau, kai praėjus dvidešimtmečiui į feisbuką gauni laiškus su padėkomis ir sėkmingomis gyvenimo istorijomis ar kai į universitetą ateina ir sėkmingai studijuoja buvę auklėtiniai, norisi tikėti, kad įdėtos pastangos nebuvo bergždžios. Iš kitos pusės, visi dirbantieji su sunkaus likimo vaikais žino, koks sudėtingas ir daugiaplanis yra kasdienis darbas. Ugdytojai turi kasdien įrodinėti savo tiesas, patvirtinti besąlygišką meilę ir pasitikėjimą. Tai labai sudėtingas darbas. Priminsiu, kad jis yra labai menkai apmokamas. Be to, visuomenė dažnai linkusi pasinaudoti menkiausiomis ugdytojų klaidomis. Todėl manau, kad didžiausia sėkmės istorija yra organizacijos tvarumo fenomenas. Organizacija yra išlaikiusi pagrindinius darbuotojus, tarptautinius partnerius, puoselėja atvirus ir draugiškus santykius su buvusiais auklėtiniais. Viešosios įstaigos visada turi mažiau resursų nei biudžetinės, tačiau dažnai pasiekia kokybiškesnių rezultatų. Bet tai jau atskiros diskusijos tema.

– Kokie labiausiai įkvepiantys dalykai jūsų darbe?

– Mano pagrindinis darbas – su būsimais pedagogais. Esu Vytauto Didžiojo universiteto Profesinio tobulinimo instituto vadovė. „Atsigręžk į vaikus“ atvejis – tai tik vienas iš mano konkrečių projektų, demonstruojant būsimiems pedagogams, dirbantiems mokytojams, globėjams ir politikams, kad ir sudėtingiausias problemas galime išspręsti, jei į problemas žiūrime ir jas sprendžiame sistemiškai, profesionaliai.

– Kas padeda nepalūžti sunkiausiomis akimirkomis?

– Vaikų šypsenos, studentų ir alumnų palaikymas. Visiems, kas dirba su vaikai ar jaunimu, būna perdegimo minučių, visus mus įsuka neviltis, kai valdžios sprendimai netenkina ar žeidžia tie, į kuriuos daug investavome. Tada linkiu atsigręžti į mūsų krašto, savo bendruomenės, šeimos istorijas, palyginti mūsų šalies pasiekimus su kitų kraštų. Padarėme jau daug. Linkiu visus darbus daryti be pykčio, daugiau dalytis savo gerais darbais ir idėjomis. Tik pozityvus nusiteikimas ir šypsena įkvepia ne tik mus pačius, bet ir mūsų kolegas bei auklėtinius.

Visi, norintys prisidėti prie Lietuvos vaikų fondo veiklos, tai gali padaryti ir iki paramos akcijos „Būk mano draugu“ tiesioginės transliacijos, kuri vyks balandžio 13 d. 18 val. 30 min. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Aukoti galima trumpuoju numeriu 1407 (3 Eur), pervesti lėšas į AB SEB banko sąskaitą LT28 7044 0600 0554 0234 arba apsilankius svetainėje https://www.lietuvosvaikufondas.eu.
Paramos akcijos „Būk mano draugu“ informaciniai partneriai dienraštis „Lietuvos rytas“ ir portalas lrytas.lt.